"Menas, mano supratimu, nėra atsiskyrėlio pramoga."













Renata paskutiniam savo blog'o įrašė rašę apie dviejų tipų menininkus. Aš nesumeluosiu sakydama, kad aprašydama antruosius ji omenyje turėjo ir mane. Iš tiesų, kai kalbama apie kūrybą aš tampu perfektcioniste ir nuolat save graužiu jog kažkas vis dar negerai. Dar dažniau save graužiu, kad netobulėju. Ypatingai pastarasis graužulys kamavo po pernai menų parodos.

Nors menininke savęs vadinti nedrįsčiau, nes tai mano nuomone kiek per stipri sąvoka ir ganėtinai nuvalkiota, vartojant ją nesaikingai.Man labai patiko Alberto Kamiu knygoje "Svetimas" aprašytas meno ir menininko supratimas.

"Menas, mano supratimu, nėra atsiskyrėlio pramoga. Tai būdas sujaudinti kuo daugiau žmonių, pateikiant jiems išskirtinį kasdienių kančių ir džiaugsmų vaizdą. Tuo būdu jis neleidžia menininkui užsisklęsti nuo kitų, o priverčia jį tarnauti pačiai paprasčiausiai tiesai. o tas kuris neretai pasirenka menininko dalią todėl, kad jaučiasi kitoks, netrunka suvokti, kad jo menas ir jis pats bus kitokie tik tada, kai jis pripažins esąs toks pat kaip ir visi"

"Menininkas tampa savimi nuolat eidamas nuo savęs prie kitų ir nuo kitų prie savęs, jis visados yra pusiaukelėje tarp grožio, be kurio negali apsieiti, ir bendrijos , iš kurios negali ištrūkti. Štai kodėl tikri menininkai nieko nesmerkia, užuot teisę, jie įsipareigoja suprasti. O jei šiam pasaulį jiems tenka pasirinkti visuomenę, kurioje, anot garsiojo Nyčės posakio, viešpatauja nebe teisėjas, o kūrėjas, kad ir kas jis būtų - darbininkas ar intelektualas"








Nors kita vertus juk nėra taip blogai siekti tobulybės?

Ghostpoet - Survive It

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą